Dėkingumo galia po lietaus

Vieną rytą, po dviejų savaičių nesibaigiančio lietaus, aš pažvelgiau pro langą ir pamačiau saulės spindulį. Jis tyliai įsmuko į kambarį, nutūpė ant palangės ir pažadino dulkėse šokančius mažus šviesos taškelius.

Tą akimirką pajutau, kad šis spindulys – ne šiaip saulė po lietaus.

Jis buvo ženklas. Primenantis, kad net tada, kai dangus pilkas, šviesa niekur nedingsta – ji tik laukia savo eilės sugrįžti.

Sėdėjau tyliai, rankose laikydama puodelį šilto arbatos, ir jutau, kaip širdyje pamažu tirpsta visos mažos nuoskaudos, nerimas, abejonės. Kiekviena jų lyg maži debesėliai traukėsi, leisdami pasirodyti saulės lopinėliams.

Supratau, kad dėkingumas – tai ne tik žodis.
Tai jausmas, kuris gydo. Tai sugebėjimas pamatyti šviesą, net kai ji dar tik žvilgsi tarp debesų.
Tai ramus vidinis balsas, sakantis: „Ačiū, kad buvo lietus, nes dabar aš labiau vertinu saulę.“

Tą rytą aš išėjau į lauką. Pievos dar kvepėjo lietumi, o ant kiekvieno lapo tviskėjo mažas vandens lašas – lyg pasaulis būtų apsirengęs perlus. Ir aš šypsojausi. Nes žinojau – po negandų visada ateina šviesa.
Tereikia ją pamatyti, kai pagaliau praveri langą.